Šiame dokumentiniame filme pasakojamos trys gyvenimo Irake po Sadamo Huseino nuvertimo istorijos. Istorijos pasakojamos Irako gyventojų lūpomis, naratoriaus nėra. Filmas stebina savo intymumu, sugebėjimu prasibrauti į Irako gyventojų gyvenimus.
Pirmoje istorijoje pasakojama apie 11 m. amžiaus be tėvo Bagdade gyvenantį berniuką Muhamedą, kuriam labai sunkiai sekasi mokytis mokykloje (ketvirtus metus nebaigia pirmos klasės ir niekaip neišmoksta parašyti savo tėvo vardo), bet kuris nuoširdžiai stengiasi dirbti ir gauti darbdavio (kurį berniukas laiko beveik kaip tėvą) pripažinimą. Deja, vaikas dėl savo nesugebėjimo parašyti tėvo vardo iš darbdavio sulaukia tik psichologinio ir kartais fizinio smurto…
Antroje istorijoje paliečiama politika ir islamas: rodomi kažkokie rinkimai, religiniai savęs plakimai, susirėmimai. Nelabai supratau kas antroje istorijoje rodoma (trūksta gilesnių žinių apie situaciją Irake), bet galima suprasti, kad chaoso ten netrūksta.
Trečioje istorijoje nusikeliama pas kurdus. Rodoma avių ganytojų ir plytų degėjų šeima. Pasakojama apie berniuką, norintį mokytis ir studijuoti mediciną, bet kuriam tenka mesti mokslus ir degti plytas (mat jo tėvas jau senas, o pinigus kažkam uždirbti reikia).
Filmas gan poetiškas ir filosofiškas, pozityviau į savo gyvenimą čia Lietuvoje pažvelgti priverčiantis. Patiks kokybišką vaizdo montažą mėgstantiems, žmogiškumą vertinantiems.
